Recepas Tayyipas Erdoganas ir Donaldas Trumpas © Baltieji rūmai
Greitai nesitikėkite didelių patobulinimų senajame aljanse, bet nesitikėkite, kad jis taip pat išnyks.
Turkijos persiorientavimo iš tradicinės JAV palankios užsienio politikos skeptras Vakarų politikos sluoksniuose jau daugelį metų yra karščiavimas. Panašu, kad naujausias Donaldo Trumpo ir Recepo Tayyipo Erdogano administracijų šepetėlių serija – du vyrai, nelinkę vengti konfrontacijos – suteikia papildomo svorio tokiems susirūpinimams. Ar baimė pagrįsta?
Neabejotina, kad ilgalaikių sąjungininkų santykiai yra įtempti. Pastaraisiais mėnesiais kilo ginčas, kai JAV sustabdė daugumą vizų paslaugų Turkijoje, reaguodama į JAV konsulate dirbantį Turkijos pilietį; pakartotinis Turkijos nepasitenkinimas dėl JAV paramos Sirijos kurdų YPG milicijai, įskaitant neseniai Ankaroje sukviestą JAV reikalų patikėtinį Philipą Kosnettą; o dabar patarimas prieš keliones į atitinkamas šalis.
Šiuos naujausius griausmus galima vertinti atsižvelgiant į platesnį Turkijos besąlygiškos paramos JAV atsisakymą. Tai slypi politinės kontrolės poslinkyje nuo tradicinio liberalaus-pasaulietinio elito prie kylančio konservatorių-religinio elito. Vienas iš pirmųjų bylojančių išorinių ženklų buvo Turkijos parlamento atsisakymas leisti JAV naudoti Incirlik oro bazę Turkijos pietryčiuose 2003 m. Irako kare.
Nediplomatiška diplomatija
Turkijos sprendimas patarti savo piliečiams nevykti į JAV turi būti vertinamas diplomatinės ar ne tokios diplomatinės pozicijos kontekste, o ne kaip atsakas į realią grėsmę. Turkijos patarėjas nedelsdamas seka JAV kelionių patarimus Amerikos piliečiams, kurie Turkiją įvardijo kaip „padidėjusią saugumo riziką“ dėl „terorizmo ir savavališkų sulaikymų“.
Tai atsitiko dėl tų pačių priežasčių, kurias nurodė Turkijos vyriausybė, išduodama savo patarimą prieš keliones į JAV. Tai diplomatija, kuri yra akivaizdžiai panaši į panašius pastarųjų JAV ir Rusijos santykių epizodus, kai vienos pusės veiksmai sukėlė kitos šalies abipusių veiksmų grėsmę.
Vis dėlto, nors Turkija norėtų, kad diplomatinis spjūvis būtų vertinamas taip pat, kaip ir Amerikos bei Rusijos įpainiojimai, jis gerokai skiriasi. Realybė yra ta, kad JAV ir Turkijos santykiai yra labai asimetriški. JAV yra pasaulinė supervalstybė, o Turkija yra sąjungininkė. Jei JAV paskelbia patarimą prieš savo piliečius, keliaujančius į Turkiją, tai turi realių padarinių Turkijos turizmo sektoriui.
Skirtingai nei JAV, Turkija nėra turtinga šalis. Tai kylanti ekonomika, kurios augimas pagrįstas, tačiau daugelis regionų labai priklauso nuo turizmo. Šis pasitikėjimas pastebėtas Rusijos draudime savo piliečiams lankytis Turkijoje 2015 m. Tai labai paveikė Turkiją ir galiausiai paskatino suartėjimą. JAV geografiškai yra toliau, tačiau tai vis tiek turi įtakos.
Priešingai, Turkijos patarėjas yra daug labiau susijęs su diplomatine pozicija. Tai daro nereikšmingą poveikį JAV ar jos ekonomikai. Nors prezidentas Erdoganas nenorėtų to matyti, jo pagrindinė funkcija yra tiesiog išsiųsti pranešimą D.Trumpo administracijai. Bėda ta, kad kai esate silpnas asimetriškų santykių partneris, tokie veiksmai gali pasirodyti paprasčiausiai kaip apgaulė, o ne rimta grėsmė.
Daugelis sakys, kad šie veiksmai kelia grėsmę, kad Turkija apleis savo seniai sąjungininkus Vakarams. Vis dėlto svarstytinas klausimas yra atsisakymas, kad būtų galima tęsti? Idėja nutolti į Rytus įtraukė teorijas apie Turkijos užsienio politikos perorientavimą Viduriniųjų Rytų, Kinijos ir netgi Vladimiro Putino Rusijos, kuri yra pagrindinė Turkijos energijos poreikių tiekėja, atžvilgiu. Nė viena iš jų dar nėra įtikinamos alternatyvos.
Nulinė politika
Po arabų sukilimų įvykusi kontrrevoliucija sunaikino Turkijos tikslus siekti integruotų Viduriniųjų Rytų. Sirijos pilietinis karas supriešino Turkiją ir su Iranu, ir su Rusija, netgi sukėlęs Rusijos reaktyvą ir po to kilusią diplomatinę krizę. Ko gero, vienintelė pastovi partnerė buvo Kinija, tačiau ji vis dar nepakeičia aljanso su JAV ir NATO.
Nepaisant akivaizdaus prezidento T. Erdogano antipatijos daugeliui JAV atstovaujamų dalykų, jo vyriausybė žino, kad kol kas ji turi likti savo orbitoje. Tiesiog nėra saugios alternatyvos. Pasaulį vis labiau valdo nelankstūs stipruoliai, kurie politiką laiko nulinės sumos žaidimu, kaip tai daro D.Trumpas ir Erdoganas. Nė vienas iš tų lyderių – Rusijoje, Viduriniuose Rytuose ar kitur – nėra pakankamai patikimas, kad Turkija galėtų patikėti.
Laikysena, kuri dabar apibūdina JAV ir Turkijos santykius, vis labiau taps įprasta, nes Ankara siekia gauti maksimalų svertą vis labiau daugiapoliame pasaulyje. Nepaisant to, kad JAV gali neatkurti artimo ir artimo sąjungininko, kuris buvo 20-ajame amžiuje, Turkija taip pat stengsis visiškai nenutraukti ryšių ir neieškoti naujo valdingo sąjungininko nestabilioje Azijos kaimynystėje.
Šiame straipsnyje išsakytos nuomonės yra pačios autorės ir nebūtinai atspindi „Fair Observer“ redakcijos politiką.
Nuotraukų kreditas: Baltieji rūmai
